Alma, kliokia pirmos tirpsmo dainos
Ir lašai varveklių caksi linksmą ritmą.
Tik atodrėkis, žiema dar neišeina.
Besmegenio skrybėlė nukrito,
O jo nosis morkinė nuknebo.
Gunkso senis ir nebesišypso.
Kur jo rūmai pasakiški ledo?
Ir iš kur tas drėgnas vėjas krypsta?
Tyžta senis po lietum be skėčio - 
Kaip ir dera, jam įspraudė šluotą.
Šluoti vandenį? Neverta nė pradėti.
Gal praeivi, kibirą paduotum?
Kas protingas, savo galvą saugo
Ir nuo tirpsmo, ir nuo drėgno vėjo.
Po nakties neliko besmegenio - draugo,
Bet nuoširdžiai šluota jo gedėjo.