Aš myliu rudenį, jo sidabrinę vėsą...
Bet laukiu vis pavasario labiau, 
Kai obelų žiedai dainuoja žemei tiesą,
Jos nesuplėšys niekas jau.

Takažolės akelėje diena nušvinta
Ir kužda man, jog mylima esu
Net rudenį, kai lapai skaudžiai krinta
Ant viso melo ir visų tiesų.