Baltuos rūkuos paskęsta mintys,
O čia – balti, balti keliai...
Ar jau žinai, ką man sakysi,
Ką savo širdyje laikai?
Laikai žodžius, kurie išsprūdo,
Kai kartą ištarei juos greit...
Baltuos rūkuos paskęsta mintys,
Bet aš norėčiau dar pareit...
Pareit, sugrįžt, prisėst prie stalo,
Manau, kvepės juk arbata...
Aš jau žinau, ką tau sakysiu,
Tikiu, kad būsiu suprasta.
Norėčiau, kad manim tikėtum,
Žadėjau – būsiu atvira...
Gal virpčios dar akių blakstienos,
Riedės gal ašara karšta...
Ir vėl ieškosim bendro taško –
Norėsim būti suprasti,
Bet kaltę juk perpus dalinsim,
Nes buvome abu kalti...
Kodėl dar rūkas akis dengia?
Kur mūs ambicijų našta?
Ilgai kalbėsim, gal ir verksim,
Garuos čiobrelių arbata...