Nežinau, kur dingo vasara,
kur dingo džiugios dienos,
gal vėjas  išnešiojo po laukus –
paliko plikos šakos, aklinos sienos,
lietus ir sniegas, beldžiantys į langus.
Kur saulė, kur žalias medžių rūbas?
Niūrios, pilkos dienos, ilgoka naktis,
dar nesugrįžta pavasario gaivumas –
lydi keistai žiemiška gamta, neviltis.

Eini tolyn – laikas vis gena,
žvilgsniais ieškai baluojančių laukų,
laikas saulę dangumi aukštyn ridena,
nematyti vėjyje išsidraikiusių plaukų.
Kažkas eina iš tuštybės į tuštybę
ar džiugindami vienas kitą giedru žvilgsniu,   
žiemiškas vėjas neša laiką į begalybę,
palikdamas ties greitu ar lėtu žingsniu...

 2019 m.