Palydėjo pušys, ąžuolas belapis,
Debesys ilgiausiai žvelgė iš aukštai,
Kai vakarė saulė rausvino padangę,
Liejosi virš miško sodrūs jos dažai.
 
Pasiimt norėčiau, jei tai būtų drobė,
Juk turėtų būti paslėpta prasmė.
Tylintys šešėliai tegul šoktų šokį,
Tegul erdvių toliuos žiebtųsi žvaigždė.
 
Peržengs durų slenkstį viešnia tamsiaakė,
Veltui ją bandysi žiburiu nuvyt.
O, ji moka laukti, kai ims šviesos gesti,
Užmigdys lig ryto tamsiame glėby.
 
Pasimirš darbai daryti, nedaryti,
Pasiguost galėsi, kad trumpa diena.
Jos šaltam delne ledo gėlės žydi,
Nors vakarė saulė rodytųs karšta.