Nemiga – mano priešas, ne draugas,
Iš kančios, iš vienatvės kyla,
Žodžiai tyli, gal budi, gal auga,
Gal kažką kas toli myli.
 
Mano priešai ne kyla, traukias,
Mano naktys žvaigždėm pražyla,
Aš kažko be prasmės laukiau,
Mano lūpos dar kužda „myliu“
 
Gryčios slenkstį, svirtį gal seną,
Gal peizažą, tolimą, būtą,
Kur viltis man ir vėlei rusena,
Kur širdis mano melsdamos klūpo.
 
Tėvo žodį, gal motiną mena,
Atleidimo vėl prašo lūpos.