Gal
Dangus nors barsto
Kažkelintą sniego pudros sluoksnį,
Pernykštės žolės iškiša paviršiun
Pilkus bei raukšlėtus veidus.
Spalvų nedaug.
Neverta vėją uostyt –
Neatsidūsta nektaru vos užsigeidus,
Tačiau per lauką vinguriuoja brydės.
Pūga jas trina, slapsto, bet neišgali...
Paklausk širdies,
Kodėl ji neišskrido
Ieškot pavasario ten, į pasaulį didelį?
Ak, taip.
Tai šaknys,
Tos, lede įkalintos.
Dangus ir tau drobulę baltą audžia.
Nurimk, užmik, gyvenimo nualintas.
Gal atitirpsi
Graudžiai,
Bet ne skaudžiai.