Praėjo šventės, baigiasi ir sausis,
Eglutės nupuoštos seniai.
Dangus prisėjo puraus sniego gausiai,
Išbalo net žali miškai.
 
Senam dvare lengva karieta spindi,
Prie jos ir eiklus žirgas su sparnais,
Matyt, ne vieną stengės nuskraidinti
Svajonėmis austais erdvių keliais.
 
Juk čia Pegasas, kur žvaigždynan neša,
Pasaulį šviesų, nuostabių minčių,
Kad radęs ten kūrybos skaidrų lašą,
Nušvistumei sparnuotu posmeliu.
 
Būtų gerai, tik kaip man paprašyti,
Pažvelgs ir pasakys – kam tau karšti jausmai,
Kitiems pavasarį žibutės žydi,
Savąsias tu seniai visas susirinkai.
 
Tiesa,
dabar tik snaigė glaudžiasi prie veido.
Vėliau lyg ašara nurieda lašeliu...
O gal dar ne, jei pastovėjus leido
Eilėraščiui man pasisemti žodžių šių?