Pradarius sielos vartelius, pasitinku žvaigždėtą naktį,
Žvilgsniu nerimastingu vėl braidau klaidžiam skliaute dangaus,
Alpstu nuo svaigulio širdies ir negaliu savy nedegti
Švelnia aistra vienintelės žvaigždės, kuri nukris, apgaus...

Tyli žiemos naktis į ausį kužda ilgesingą maldą,
Ir mintys apšerkšnija snaigėm – šokančiom trapiom viltim, 
Sugaunu besišypsančias – skubu į sapną mūsų saldų...
Naktuže, būk gera, bent džiaugsmo šio beribio neatimk...