Lūkesčiai (III)

Dabar pats laikas paprašyti atleidimo už silpnumą,
Kuris kažką iš mylimų sužeis,
Kol sąmonė pajėgia užrakinti lūpas
Ir kliedesių į laisvę neišleist,
Nezirsti, nelesioti lūkesčių it kruopų,
Su batais kerziniais – ne po šventas vietas.
Yra žiemos drobulė stagarams užkloti,
Bet kam ją brukti į savų rankas?
Atiderėjai?
Tegul vaisiai rieda,
Plasnoja, plaukia visiškai laisvi.
Jiems bus lengviau, jei garsiai nebambėsi,
Apie tą tuštumą, kuri dabar tavy,
Apie naktis, kada tu sapno lauki,
Kad girgžda durys, beldėsi bet kas.
Rytojui dovanos, būtajam laikui – aukos.
Tegul to skirtumo į kapą neužkas.
Nijolena