Lūkesčiai (II)

Daliniesi, trupi.
Lieka plutos sueižėję,
Išklypusios kojos, suskirdusios rankos,
Kūno maišas, gerokai ištaškęs gyvybės sulos,
Ir todėl toks subliuškęs.
Lieka maldos ir lūkesčiai,
To gero daug,
Bet žinai, kad vis tiek nepakanka,
Nes, kai atguli amžino poilsio,
Kažkuris, alkaniausias, klausia:
Kodėl per anksti išėjai?  
Lyg kol kas nesupratęs,
Kad tu jau atidavei viską.
Nijolena