Ten krutina grumstus ne kurmis,
Lendantis iš savo požemio,
Tai mano gyvastis taip atkakliai –
Kaip daigas –
Išlįsti bando iš palaidojimo vietos,
Nes užkasė kai kas nespėjusią numirt.
Taip, gailestingieji šunų ir katinų globėjai
Užkapstė gyvą žmogų nešventintam atmintimi lauke,
Tarsi šliejimasis, atsilapojimas prilygtų šventvagystei,
Lyg vietos po debesimis lig šiol užtekusios,
Staiga bus keleriopai sumažėję,
Jei aš atsidūsėsiu arba ištarsiu žodį.

Neklausiu garsiai
Būti ar nebūti? 
Tik judinu ant sielos slūgsančius grumstus,
Nors nežinau, ar verta?
Gal lukterėti, kol įvyks stebuklas – 
Užkasusieji poterius atmins ir pasimels,
Gal pragaras greičiau užšals,
Kur atgailauja katinai ir šunys.