skabom šalčio pūkus nuo vaiduokliškai virpančių lūpų
šiandien tęsinio nėr nes užstrigo pernykštė data
neįžvelgsi toliau savo delno
šešėliai ir rūkas
ir pakibus ore paskutinė mesta moneta
garankščiuojas dangus nuo pritilusių vakaro žingsnių
kiek dar liko pareit
jeigu takas vyniojas atgal
sugrąžindamas tylą akių
pavėlavusį žvilgsnį
gręžias veidu Orfėjas
ir sninga
visai kaip tada
kai dar buvom savim ir mokėjom įvilkti į tiesą
susilietusių pirštų švelnumą ir rasą rytų
skabom šalčio pūkus nuo kasdien svetimėjančių...
trupa
tavo delno šviesa
padalindama mudu į du