Davė jėgų

Debesijos užtvankos plyšo
Ir saulė galop dangumi ritinėjasi.
Ko akys, tarytumei žvyro pripiltos,
Šviesos atsigaunančios bijo?
Laikas čiužinti sėklų visų maišelius,
Nors laukai apsnigti, ne anksti ruoštis sėjai,
Nes įvyko stebuklas
Ir ten, po gyvuonimi esmės ir prasmės išbrinko ir nebetrūnija.
Išmiegojom, gana.
Laikas verstis barsukui ant dar neįsopusio šono,
Laikas tikrinti grėblio dantis, baigti ruošti ratus
Ir virvagalius prieaugliui vyti,
Sulai rinktis ne beržą kol kas,
O talpiausią uzboną –
Net apžilpusios akys jau geba pavasario ženklus matyti.
Nuo baltos neišsuodintos stogo kepurės
Varvekliai ana aštrianagiai,
Poromis skraido šarkos ir varnos,
Vienatvę kaip šmėklą apkrankdamos.
Tai ilgokas prologas – 
Nuo giedro dangaus visos pradžios,
Net jeigu eilinė pūga
Užgydo gyvybės hieroglifus nė nepalikdama rando.
Prasimarkstei? Valio!
Argi nuojautas kas išmatuoja, skaičiuoja, rūšiuoja?
Iki laimės pilnos tiek nedaug tereikėjo – 
Gyvų išsiilgtojo spindulio.
Dar liko pakankamai laiko ir snaust, ir sapnuot, ir svajoti,
Ir laukti viltingai,
Kol beržas uzboną sulos bus pripildęs.
O kol kas
Atsimerkei ir akys apžilpsta nuo žiemiško tviskesio,
Nuo šerkšnoto ažūro,
Nuo pusnų, įspūdingų ledėkų.
Taip, šita spindulinga diena
Bus išblaškiusi nerimą žiemišką visą,
Nes ji davė jėgų energingai sezoną judriausią pradėti.
Nijolena