suspaustas į kumštį
sniegas į ledą
tirpsta
               atleidžia
taip kyla ir vokuose susitvenkdamas
sutepa obuolius

kad regėtum
nustūmi praeitį


tiems kuriems kala vinis į delnus
sulipdo burnas lituokliu
durdami įkaitintas adatas palieka siūlžymes
nepralįst pro sukąstus dantis kupranugariui
užaugintam Dievo ganyklose
nuo spygesio aižėja ledas kojos nepaliestas
 
kas kad scenoje skaito šimtąjį tavo eilėraštį
ir poetu nevadina
žodžiai sutelpa į nulis septyni diametrą
plonytį grafitą liejantį papilkėjusį kraują
 
visi vardai subyrėjo į ausinę kepurę
nusirengi lyg prieš gimimą
kolei tamsu
išleidi pirmąjį klyksmą