Tu išėjai, palikai pamerktas gėles;
Kaip tave mylėjau, kaip slėpiau
Nuo pavydžių saulės debesų.
Pirštais švelniai tu lytėjai dangų,
Ir mąstei viską mest, pabėgti
Paskui šaltą rytmetinį vėją.

Kas užpūtė padangėj žiburį?
Kas jį vėl įžiebs?..
Nepaklysk sutemus bėgdama taku;
Tu jau nebe mano
Miško nimfa rytmečio šviesoj –
Dylantys mėnulis piršis tau kasnakt.

Basomis per pienių galvas
Brido ilgesio lietus;
Kaip tave mylėjau, vyliausi turėt,
Bet nubėgai paskui ryto vėją.
Kam dabar šypsosies?
Vyto merktos gėlės paliktos širdy.