Jau šviesėja.
Matai?
Lyg ir peršoktas duburio dugnas.
Štai žiūriu į tave
Ir po oda pabunda sula,
Ir užgroja garsiau apsimetę tyliais tvinksnių būgnai,
Ir klampiam prietemy užniūniuoju svajingai kažką.
Vėjo gūsiai mankština šakas,
Tarsi medžiai iš miego jau rąžos,
Bet patižus pusnis pasalūniškai laukia pūgos.
O kiekvienas žmogus dar prieš gamtą ir silpnas, ir mažas,
Nebent kitas žmogus
Tarsi saulę jam viltį paduos.
Aš veržiuos link tavęs,
Spindulingasis lūkesti mano,
Po vienatvės lukštais sunerimo veržli gyvastis.
Geismas – alkis greičiau,
Negu kūniškas mirtinas badas
Ir vėsi šlapdriba
Tam, kad aistrą ankstyvą gesint.
Dar palaukim,
Tiek to,
Spinduliai lai tamsybes pradaro,
Lai upuokšniais drumstais
Visos pusnys papilkę nuklioks.
Tu ateisi tada, drovesys kai išskils tarsi žaros,
Vienišystės lukštai 
Suturėt nepajėgs kai sulos.