Juodos uogos užmigo žiemoti
Ant šakelių šermukšnio liaunų.
Nenuskynė žmogus ir sparnuočiai,
Pasipuošt jas paliko šerkšnu.
 
O jos saldžios, tikrai dabar saldžios,
Tarsi būt pacukravus žiema.
Paragaut, neiškentus, pabandžius,
Prie antrosios vėl tiesės ranka.
 
Tik užvis nuostabiau į jas žvelgti,
Lyg matytum kuklius žiedelius,
Jaustum raustantį vasaros karštį
Ir vėlyvo rudens lašelius.
 
Juodos uogos ne liūdesį neša,
O pilnatvę dienų ir naktų,
Kad surinkusios visko po lašą,
Vieną rytą pabaltų sniegu.