Ko palinkai, senoji obelėle?
Ko palinkai, senoji obelėle,
Kodėl į žemę taip žvelgi?
Gal barė rudeniniai vėjai,
Užklupę vienišą nakty?
Puošeisi nuometu pavasarį,
Išaudusi jį ant šakų,
Kėlei viršūnę baltą baltą,
Nuo jos vienos buvo šviesu.
Maži sūneliai noko, augo,
Tarp lapų juos visus supai,
Kol saulės spinduliuos paraudo,
O tu, pavargus, palinkai.
Žmogus pamiršo tau padėti,
Atleiski jam, gal jis toli,
Vis ieško laimę pažadėtą
Kitam krašte, kitoj šaly.
Žiema atėjo, nenuskynė,
Nukrito žemėn obuoliai.
Galėtum, klaustum nusiminus:
— Ar jums nešalta ten, žemai?