Atodrėkio vėtra

Iš po sniego styrojusius stabarus 
Lanksto ir laužo eilinio atodrėkio vėtra,
Trina, skalbia papilkusio lauko
Sudriskusią varganą maršką.
Kas, sakyk, mudu esam?
Dvi likimo užutėkin suneštos skiedros,
Kurioms smilkstant net drungna nebus,
Juo labiau nebekaršta.
Išderėjusių kūnų instinktai praeitim kliedi,
Nes dirigioja sklerozė.
Iš po raukšlių voratinklio
Aidas gražumo be grimo.
Lieka dygūs spygliai,
Kada nukrenta žiedlapiai rožės.
Ką mes veikiam dumblėtam užutėky?
Bambam ant savo likimo.
Bet abudu suprantam,
Kad niekur toliau nebeplauksim,
Kad vaidinsim reikšmingus
Ir bus mums bendrystė kaip išmalda.
Paryčiais kaip ramu pažiūrėt
Į suglostytų smilgų nestyrantį lauką –
Ir kreivus, ir pajuodėlius
Žemė atlaidžiai it motina priima.
Šiandien aš nutilau,
Suturėjusi įprastus buitinius priekaištus.
Niekas nebesikeis.
Už langų vėtros ošdamos vejasi šlapdribos debesis.
Mus priglaudęs užutėkis
Mažas dumblėtas ir lėkštas,
Bet už jūrų platybes brangesnis,
Nes čia, koks bebuvęs, bet baigiasi mūsų gyvenimas.
Kam ta aukso žuvis,
Jeigu turime savo suskilusią geldą?
Skeptrai, sostai? Velniop,
Nes su jais mažas džiaugsmas, bet didelis vargas.
Juk artėja diena,
Kai neverta bus šauktis pagalbos –
Po žiemos laukuose praeitis kaip ir smilga
Sutrupėjus, pranykus ir likus be tariamo, šaukiamo vardo.
Nijolena