Vai tai draskė dvi patelės
Viena kitą su nagais! 
Plaukus viena kitai rovė, 
Klykė nesavais balsais. 

Rankinukais galvas daužė
Užsimojusios plačiai. 
Iš kabluko pilvan spyrė, 
Net suskaudo viduriai. 

Plėšė bliuzką įsirėžus
Su nagais tarsi katė. 
O kita sijoną lupo, 
Klykdama „esi kalė!“

Apiplėšė viena kitą, 
Maskatuoja skudurai. 
Tušas jau per veidus bėga, 
Taškosi aplink snargliai. 

Kraujas pilasi iš nosių
Ir iš vietų pradrėkstų. 
Jau mėlynės užpudruot reiks
Ant žandų ir paakių. 

Parsivertusi į purvą
Savo priešę nevalyvą, 
Kita ant jos užsisėdus
Kumščiais daužo tarsi slyvą. 

Bet ta kablą nusimovė, 
Kulniuku į galvą kirto. 
Sucypė plonai panelė –
Taigi kaktą jai prakirto! 

Ir kalgotkes nusimovus, 
Savo priešę grubiai smaugė. 
O ta kratos, neištrūksta. 
Capt – ir ranką jai užlaužė! 

Tai smaugikei nepadoriai. 
Viskas, pagaliau paleido! 
Tačiau, capt – už klyno stvėrė, 
Ir mėson nagus suleido... 

Jos dėl patino kovojo –
Neeilinio ir gražaus. 
Raumeningo ir plaukuoto, 
Natūraliai brutalaus. 

Tikras alfa patinėlis, 
Toks genetiškai teisingas
Tarsi persų katinėlis. 
Reik manyt, kad jis vaisingas? 

Jos abi su juo norėjo
Susilaukti palikuonių, 
Būt su juo tarsi už sienos, 
Kad jas gintų nuo pavojų. 

Tačiau gavosi blogybė –
Dėmesio jis joms nerodė! 
Anei vienai, anei kitai, 
Nors jos taip gražiai atrodė! 

Štai ir nutarė patelės
Išsiaiškint, kaip gamtoj, 
Kuri genų jo vertesnė. 
Kova greit parodys, tuoj! 

Patinas šalia stovėjo
Ir ramiai į jas žiūrėjo. 
Išsitraukęs mobiliaką
Jis filmavo visą drakę. 

Ruošės kelt į internetą, 
Ir prajuokint visą svietą, 
Kaip dvi durnės plaukus rauna
Ir dėl patino kaip bliauna.