Sausio naktį pūga miesto gatvėmis
Gena seną, benamį, alkaną šunį.
Pajutęs kažkieno kito skausmą, nerimą,
Šunėkas į tamsų langą įsižiūri,
 
Pašiaušia kailį nušiurusį,
Gailiai, skaudžiai suinkščia,
Žvilgsniu tarsi klausdamas –
Na ko tu, žmogau, ko nelaimingas?
 
Ko šią naktį žvainą, pūgai siautėjant,
Tu žvelgi pro langą tamsų?
Tu vienas? Kodėl nedegi žiburio?
O, jei aš, šuo valkata benamis,
 
Nors būčiu vienas, namus turėčiau! Ir ėdesio dubenį!
Nejau dejuočiau? Nejau inkščiau?
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Į juodos sausio nakties baltą snaigių siautulį
Dvi savaip nelaimingos vienatvės žiūri.