Ar bent žinai, kaip viskas nesvarbu,
Kada kraujuodama inkščiu ir aimanuoju?
Kada į nebūtį kvieti mane vardu,
Nes būtyje savim tave užstoju.
Šerkšnėja ašaros, nes speigas, nes žiema.
Atstumas įveiktas tas, per patrankos šūvį.
Raudonas sniegas valios atmaina. 
Ji sukrešėjo? Susigėrė? Žuvo?
Maldauju likusių, nebūkite smulkme,
Kurią sumindo, vėjai išnešioja.
Jei aš esu ne kur kitur, o čia.
Iš nebūties į būtį... Ar tavy kraujuoju?