Pasiklydus  virš savo nakties aš klajosiu lig ryto, 
Baltas sapnas priguls vėl ant mano paklodės marškonės, 
Ir matysiu, kaip stiklo lašais tavo ašaros krito, 
O gerklėj užsiliko toks salsvas avietinis skonis. 

Grigo bitės pro atvirą langą suskrido į gryčią, 
Vėjas plaukus suvėlė ir tolo, vis tolo už vartų, 
Tu nuleidai akis ir tarei pasimetęs lyg tyčia— 
Tai sudie, gal ateisiu lankyt kitą kartą. 

Susitiksim galbūt, jei gyvent be manęs negalėsi, 
O ir aš tavyje miško uoga prieš rytą nubusiu, 
Atlapoti langai gers atslinkusią rytmečio vėsą, 
Visas laikas ir dienos ir naktys bus mūsų. 

Bet ir vėl nežinau, ar galiu atleidimą išmelsti, 
Ar galiu būt žvaigžde tavo metų bekraštėj orbitoj, 
Pro pakrantės rūkus tarsi lengvą užuolaidą melsvą 
Vėl suskris išsisklaidžiusios vasaros prietemoj  bitės.