Žmogus — ne rudenio žolė,
Ne lauko smilga.
Jis vėjui ąžuolas,
Ne drebulė, kur lapais virpa.
Gyvenime — karys narsus
Kovoms laimėti.
Motulei žemei jis sūnus
Javams pasėti.
 
Praeis lauku —
Laukai gėlėm nušvinta.
Subręsta grūdas —
Diena graži, laiminga.
Kur buvo dykvietės —
Šviesūs namai iškyla.
Kur plaukė srauni upė —
Nuo šiolei marios tylios.
 
Tik būna, kartais būna,
Kai vėtros jį užgauna,
O aštrūs nakties pirštai
Sužeidžia žiedą jauną.
Palūžta ąžuolėlis,
Liaunu karklu pavirsta,
Išdidų savo vardą
Akimirkai pamiršta.
 
Tegul tada
Lyg vario varpas
Iš praeities sugriaudžia balsas:
Pakilk, sūnau, pakilk, vaikaiti,
Tu privalai į priekį eiti.
Be tavo ryžto ir kovos
Neliks ir Lietuvos laisvos.
     
Žmogus — ne rudenio žolė,
Ne lauko smilga,
Kuri nuo vėjo ir šarmos
Palūžta, linksta.
Nuo Vytauto, nuo Žalgirio laikų
Ją nešėm mes,
Dabar nešk tu,
Esi juk gimęs lietuviu narsiu.