Kritau lyg eketėn per patį šaltį sausio,
Gesindama degimą pragaro liepsnų,
Jausmai dvilypiai sudraskys mane veikiausiai,
Kai pasimetusi
Tik link tavęs
Einu.
 
Virpėjimas širdies lyg epušės lapelio,
Kai atminties arimuos ganosi šiaurys,
Kada dienos tėkmė iš sąstingio vėl kelias
Ir horizontas
Ryto aušrą
Nulaižys.
 
Grįžtu lyg iš tremties nugairintų pasviečių
Sapnuotu ilgesiu išdžiūvusios žolės,
Sutik mane, kaip pasitinka žemė lietų,
Kaip niekas kitas
Taip sutikti
Negalės.
 
Kritimas eketėn per patį sausio šaltį –
Pavasario šauklys, atželsiu iš šaknų.
Pražydęs nerimas leis kibirkštį įskelti,
Juk lig tavęs, Tėvyne,
Šviesmečius
Einu.