Kai ant pievų išsiliejo rūkas,
Kai ant bokštų dužo naktys,
Juodas varnas metė plunksną
Ant ledinių saulės rankų.

Už devynių marių broliai pranyko;
Paliko ant kranto sesulę rymoti,
Ir žalčio vaikai, kapoti bangų,
Medžiais virto po motinos kojom.

Kai ant minų krito žvaigždės,
Kai ant smilgų sužibo ašaros,
Juodą varną pakirto kulka
Ir šerkšnas tirpo nuo saulės kasų.

Devynios marios kraujo putą nešė
Ir plyšo sesulės lininė širdis:
Kas žalčio vaikais pakūrė laužą?
Pelenais rašytas tėvo laiškas siųstas į dangų.

Kai ant beržų suposi vėjas,
Vijokliais pražydo karžygio kapas;
Ir ant medžio anglies sudužo mėnulis –
Mes vilkdalgiais puošėme žalčio karūną.