Kaip išmoksta nemeilė grėsmingų pūgos čežesių,
Jos bežodė tamsa – atskirties užkeikimų?
Aš neglostau tavęs, tarsi atvirą žaizdą liečiu
Ir dainų nedainuoju lyg būčiau užakus ledu,
Bet ne ašara verksmo užkimus.
Ar pavasaris būtas versmes prisišauks?
Nes pusnis, nesuglamžyta pėdsakais – it šermeninė drobulė.
Pro praplyšusius debesis brūkšnis aušroto dangaus
Lyg į porą sutvirtinti siekiantis siūlas.
Tik sekundė miražo. Vėl skendime savo pusny.
Ūkia vėjas, įkyriai žarstydamas dangišką maną.
Gal nemeilė yra tarsi šaltas mirties bučinys,
Kai ne tavo esu, o ir tu ar iš viso kada buvęs mano?
Nuodėminga yra ši beaistrė šalta bendratis – 
Ant galvų nusileidusios snaigės nelyg šalti pelenai nebetirpsta.
Gal jausmų dovanos šventvagystė maldaut ir prašyt,
Kai gyvybės patikrinti siekia smalsaujantys pirštai?