Kažin, ar žinočiau dabar,
Kur dėt pareigom ir jausmais neribojamą laisvę?
Ar galėčiau nutrūkti ir lėkt
Nuo giliai įsiskverbusių atsiminimų šaknų?
Varva jau ne sula,
Ne nektaras aistros nuo kupėjimo laistosi
Ir aš klausiu rytais vis garsiau,
Vardan ko gyvenu?
Laikas grįžt į save,
Surūšiuoti, sijoti, įvertinti būtį,
Kad žinočiau, ką nešt,
Ką po pamatu tyliai užkast,
Ar patenkinti tie, 
Kas didžiavos iš nugaros diržą išlupę,
Ar danguj sėdi tie,
Kas kaip virvę naudojo kasas?
Išlaisvėsiu tada,
Kada visą save išdalinsiu,
Kai atmerkti akims ir smalsauti pristigsiu jėgų.
Aš ne keikiu už tai,
Bet dėkoju tvirtai kad pakinkė –
Kur esu, kol esu, ne smilkstu,
Bet liepsningai degu,
Kad ant stalo dubuo
Alei dieną sotaus šviežio viralo,
Be košmarų nakty
Tik šnopuojami ramūs sapnai.
Aš išskrisiu tada, 
Kai bus juslės lig kaulo nudilę,
Bet kol kas dar budžiu –
Ar bučiuoji, ar keiki už tai.