Vienas, du

   Įkvėpti darosi vis sunkiau, o slėgimas iš visų pusių tik didėja. Aplinka darosi vis šaltesnė ir tamsesnė. Apimtas panikos iškyla į viršų. Keista. Rodos, visai neseniai buvo lengviau grimzti, negu kilti. Iškilus iš dugno veidą staiga aptraukė aptaki plėvė. Atsimerkiant ji, deja, tik dar labiau priglunda prie akių ir teleidžia matyti tik blankias dėmes. Priešais, aplink, kairėje, šone, prie pat, toly. Tai trunka neilgai. Staiga plėvė pavirsta vandeniu, o perdėta panika – tik prisiminimu.
   Pakrantė – tuščia. Prie kranto jau nieko nebėra. Tyla. Garsų trūkumas priverčia patį nutilti, kvėpuoti tyliau. Pakrantėje esantys krūmai, švendrai, nendrės pradeda po truputį kelti suokalbį. Karjeras, rodos, patapo dangumi, o dangus – vandeniu. Jis pakeitė spalvą, ėmė atspindėti, o ne šviesti. Tapo tamsesnis, žalsvai mėlynas. Dangus ėmė maišytis. Staigus šviesos ruožas įskėlė dangaus skliautą, nė nespėjęs sukelti alaso. Vienas, du… Griausmas iš už debesų. Du. Ten, kur turėjo būti debesys, dabar tik garsas. Kurtinantis garsas. Eiti – per toli. Likti? Kur?
   Už žvyro kalnų buvo apleistas namas. Kopia. Žvyras birus, daugialytis. Kopiant kojos slysta nuo nestabilaus paviršiaus, kopti sunku. Darbas – beprasmis. Leidžiantis – viskas atvirkščiai, tai, kas trukdė – padėjo. Leistis patapo lengviau negu kopti. Sandaluose pilna girgždo. Kojos dulkėtos, vietomis pabaltėjusios nuo smėlio. Blyksnis. Griausmas. Skaičiuoti nebereikia. Iškart po jų sekė lietus. Lyja.  Namas čia pat.
   Name durų nebebuvo. Tereikėjo tik peržengti per slenkstį ir lietaus nebėra. Viduje tamsu, tačiau šilta. Lyg kas nors būtų kūrenęs krosnį per visą vasarą. Pastato langai dulkėti, tačiau lietus nuplovė ant jo srovių žymes, lygiai taip pat kaip ant kojos nuplovė dulkes – su vagų žymėmis. Ant langų kabėjo gelsvos užuolaidos, gal kada buvusios baltos. Name dar buvo baldų. Lova, spinta, stalas,  penkios pamestos kėdės ant grindų ir maža taburetė prie krosnies. Šviesa. Vienas, du, trys. Griaudėjimas. Trys. Namas – nepaliestas, tarsi užkonservuotas. Jis buvo sunkiai pasiekiamas. Užblokuotas žvyro karjero kalnų bei užžėlusių melioracijos kanalų. Tik tiesiant kanalą iš čia turėjo išsikraustyti  senyva pora. Jį iškasus, jie – neišsikraustė. Jei ko reikėjo – pereidavo kanalą virš jo pamesta lenta. Numirė. Vaikų neturėjo, palaidojo kaimynai. Namas tapo apleistas. Jo nenugriovė, nes netrukdė, o nupirkti nenorėjo.
   Blyksnių nebėra, taip pat ir garso. Dangus mainosi. Žvyras – tvirtesnis. Lengvai užkopiamas.
Vanduo ima rimti. Garuoja. Šiltas. Aplink vandenį susispietę švendrai skirstosi ir grįžta į savo vietas. Dangus nušvinta skaidriai mėlyna spalva. Horizonte – tamsi mėlyna juosta. Ji tolsta, ne artėja. Vandeny plūduriuoja nendrių stiebai, kartu su kitomis vandens žolėmis. Vienur, kitur matyti iš po krūmų išplaukusios šiukšlės, kurios atgal sugrįžta į krantą. Vėl giedra.
Reicherts