Išeis Senieji
Išeis Senieji, jie tols ir tols nuo mūsų vartų,
Kažką negrįžtamai išneš, kažką paliks.
Kiek begalvotum, beskaičiuotum ir besvertum —
Ir ten, ir čia bus liūdesio bei džiaugsmo per akis.
Kiek paukščių suokė, kiek gėlių žydėjo
Nevėžio pievose, mažam sode!
Rytai išaušdavo ir saulė vis tekėjo,
O ryškios žvaigždės žiebės vakare.
Gyvenimo spalvų paletėj nestokojau,
Džiaugiausi pats, kitiems plačiai žarsčiau,
Į ištiestas rankas jas dosniai dovanojau,
Širdies kalba knygas, eilėraščius rašiau.
Tiesa, metų našta ir vėl sunkėjo,
Kai kas nespėjo net ištart „sudie“.
Lyg netyčiom ranka duris pravėrė
Ir nepasakė – kodėl? Kodėl, lemtie?
..........................................................
Užversime metus istorinius, prasmingus,
Tačiau palieka dar ir daug — palieka viltį,
Kad ir kiti bus šviesūs, nuostabūs, laimingi,
Su vyturio giesme aukštai žydrynėn kilsim.