O Evelina!
Net nenujaučiate, koks smagumėlis ištiko mane. Ir nepykite, kad sveikinsiuosi vėliau. Et, lyg kažkas už rankovės traukė nueiti į pušynėlį. Dar ankstyvas rytas, ir tokiu laiku paprastai vartausi lovoje, bandydamas atsiminti, ką sapnavau. Bet nakties būta be sapnų arba jų nesugebėjau prisiminti. Ir štai šį kartą neiškenčiu – įsispiriu į batus ir šlepsiu keliuku. Žingsniai visuomet palengvėja, kaip priartėju prie pušelių, įvardintų poečių vardais – Ramunė, Ramunėlė, Julija... Bet nesustodamas einu prie Evelinos. Ir girdžiu:
– Labas, Pelėda.
Žiūriu ir netikiu akimis – su manimi sveikinasi angelas, o po pažastimis laiko mažas kopėtėles.
– Iš kur Jūs čia, angele?
– Nepažįstate? Atėjau prie Evelinos. Šiandien jos gimtadienis. Sukako 18-a metų. Ir šiandien jau 139-oji diena, kai ekūrybai parašė pirmą savo kūrinėlį. Jis apie mane: „angelo istorija“.
– Jūs Evelinos angelas!?
– O taip, pone! Aš – Evelinos angelas, ir paklausykite, kaip ji rašė, – žiūrėdamas į gražią, liekną, mielą pušelę–Eveliną, skaitė:

Mano mažasis angele, ar pameni, kaip tą žvarbią gruodžio naktį savo rožiniu sparnu pabeldei į ledinį mano langą? Aš verkiau. Verkiau, nes maniau, kad likimas man neteisingas.
Ar prisimeni, kaip aš pravėriau langą, o tu, sulankstęs savo kopėtėles, kurias buvai atrėmęs į palangę, įskriejai vidun? Buvai sušalęs...

Klausiausi, o angelas skaitė savo paties istoriją ir meiliai žiūrėjo į Tavo, Evelina, pušelę. O netrukus ir pati pušelė paošė atmintimi:

Ar pameni, mano mažasis angele? Aš tau pažadėjau daugiau niekada nebeverkti. Tada tu vėl nusišypsojai, ir tarp tavo rožinių sparnų suskambo dar neištirpę ledo lašeliai. Tu išsilankstei savo kopėtėles ir nusileidai pro vis dar pravirą mano langą. Sakei, kad kažkam likimas iškrėtė piktą pokštą ir kad privalai skubėti...

Tai va! O dabar  labas, Evelina, ir sakau, kad savo gyvenime turėjau nemažai skaudulių, bet būta ir gražių švenčių. Ir vieną jų priimu iš Tavo rankų. Šalia Tavo angelo ir pušelės.
Būk laiminga, sulaukusi aštuoniolikos!..
Ar jauti, kaip džiaugiasi kūrybiečiai?
„Ramybė, gėris dvelkia iš kūrinuko“, – parašė Littera.
„Nežinojau, kad angelai laipioja kopėtėlėmis“, – stebėjosi Ezmė.
„Tavo „angelo istorija“ tegu būna prisirašymas ir sėkmingas debiutas ekūryboje. Šaunuolė! – linkėjo ir  gyrė Mundus.
Ir tą šių metų liepos 19-ąją atsirado dar viena šventė – eKūryboje, dar neturėdama 18-os metų,  gimė Princesė.
– Kai pasėmęs kopėtėles lipau iš Evelinos kambario, tai tyliai, kad net pati neišgirstų, pakuždėjau:  „Būk, Evelina, princese“. Ir nuplaukė žinia per Kauną, per eKūrybą, per visą šalį – Lietuva turi princesę... Lietuva turi dar vieną princesę, –pasakojo angelas.
– Bet, angele, kodėl tu su kopėtėlėmis? – norėjau sužinoti ir regiu, kad jis atiduoda jas man:
– Imk, gal  kuomet prireiks. Imk...
– Galėsiu paimti, bet kodėl čia atsinešei?
Susigėdo angelas. Kai jau tiek nemažai eilėraščių, kai Evelina visų pripažinta Princese, buvo pamanęs, kad be kopėtėlių tokios didžiūnės nepasieks. Angelui nesmagu, kad taip galėjęs pamanyti.
Grįžtant galiuką kelio paėjome kartu, ir man buvo smagu tikėti, kad nepavykus deryboms su Ixaon dėl tanko, atsiranda patikimesnė angelų apsauga. Stabtelėjau prie Ramunės pušelės, kuri rankoje turėjo ilgą ilgą lig debesies lazdelę ir perrašinėjo ja ant debesėlio iš ekūrybos svetainės Princesės pirmą eilėraštį:

(>>>) pabučiuosiu, prieš išvykstant,
Į ašarom sudrėkusias akis.
Sėkmės, pasėmusi į saują,
Subersiu į kišenę slapčiomis.
Tau gert įpilsiu rudens lietų,
Bei ošiančias jūros bangas.
Ir lūpom praeitį palietus,
Tau atiduosiu vakaro maldas.
Alsavimu tave maitinsiu.
Įpūsiu saulės šilumos…

Sveikiname, Evelina, Tave visi, sutikus 18-ąjį gimtadienį. Būk Princese su eilėraščiu debesėlyje, būk ja, ošdama pušele Šklėriuose ant Karlonų kalvos pušynėlyje, būk ja mokykloje, namuose ir  kiekvieno mūsų meilėje. Ir labai tikime, kad žodžiai, kuriuos Tau kalbės Princas, bus meilesni už šitaip atrodantį laiškelį – pelėdžiuką.
– O aš žinau jos visą kūrybą, – girdžiu angelą.
– Angele, tu genijus! – šaukiu jam...

2006 m. gruodžio 5 d.
                        
                                                                ************************