Kai šventės baigiasi ir liūdesys
atsliuogia gatvėm ir kiemais,
širdis vėl verkia lyg nurijus karčią uogą,
vėl supranti, dalelės džiaugsmo netekai
iš skirto tau aruodo.
Jo dangtį atidarius pamatai,
kiek laimės trupinių į dugną jau nusėdo,
vėl dienos pralėkė, vėl metais pasenai.
Net nežinai, kiek tau iš viso duota.
Vejies rudens lapus pavėjui skrendančius,
išlydi lyg paukščius į kelią tolimą,
ir debesis geni akim išplaukiančius,
tikėdama – pavasariu pakvips sužydus sodams.

2018-10-25