Na taip, na taip –
atėjo laikas, kai galiu mintyti
jau iškalbėtais žodžiais į save
(ir iš savęs – taip pat, taip pat...)
Nebūsią jau tokie,
kai juos į burną pirmą kartą dėjau.
Atrodė, ir Aukščiausias girdi –
su dangumi kalbu
ir gieda angelai į širdį.
Taip reikia, nes bažnyčia jiems, Žmogau, esi.
Ir Biblijoje taip  – į Dievą panašus. 

Kaip lengva glaustis prie žvaigždės
Ir būti su jomis,
įskėlus titnagą pakeltą
nuo gimtinės lauko...
Aukšta šalis – gimtasis kraštas,
miškais iškėlęs paukščiui skristi dangų,
kad neužmirštum, jog ir pats kelionėje,
kad ir ant akmenio sėdėdamas, 
tačiau esi...

Bet ar kas sakė,
kad praradęs teisę
save iš naujo pakartoti?
Žiūriu į raidę – šypsosi.
Žiūriu į popierių – nuščiūva.
Žiūriu į veidrodį ir...

Kas atsitiko, Dieve?
Vėl karas gaudžia kaip...
(taip neseniai, kad, regisi,
nors nesakyki,
KAIP TADA).
Ne! Ne! Atleisk.
Nereikia pakartojimų istorijos
ir jos žmogaus...
Jau Saulė netekės žemiau, 
nes Jėzus gimė.
Nejaugi bus, kas vėl į ateitį jo prakalbės
prie lopšio, rodydamas kryžių?