Sunku įžvelgt bekintančioj būty
Bet kokius pastovumo ženklus,
Juk mes be kūlgrindų išeiname klajoti po bedugnį raistą
Iki prie finišo visiems tiesa prieš nosį –
Uode, koks tu menkas!
Nebesižiok, nerėk,
Nes pats tuoj būsi ne likimo kalvis, 
O trąša ir maistas.
Kai palikuonys pastatys kiekvienas savo kalvę,
O tavo įrankius
Nuglostytus, nutrintus lydys ar užmes palėpėj,
Gana sava svarba kliedėt,
Dėl amžinybės alpėt.
Didžiausias žygis – 
Įsitrinti bent į vieną glėbį.
O... Bet... Tačiau...
Judriausios – jausmo vėtrungės,
Visi saulėtekiai – 
Tai vis po pradžią naują
Naivi viltis – 
Tiktai skaistyklos prieangis,
Kur iš tavęs nepasiduoti ir nemirti reikalauja