kas kvepia absentu, tas kvepia šamano plaukais,
o dūmas kaljano – skaistuole mirtim kalnuose,
viršukalnių sniegą laižau minčių liežuvėliais,
visi debesynai rausvai nusidažo.

ir kūdikiai, kurių kraujas nekaltas, nes miega
aguonose kaltas jų sutvėrėjas, sapnuoja
kiečių laukus, papilkėjusius motinų paakius,
ir sunkiai į slėnį nusėdantį debesį.

kai tu ateini (šįryt skaisčiai nuraudusiom lūpom),
nuvytusios gėlės pakelia galvas ir žiūri
į garsą, ištrūkusį iš po tavo batelių kulniukų,
o aš išardau visą buvusį savo gyvenimą.