Niekam neskirtas

Aš ateisiu pas tave. Tavo kojos blizgės saulėje, prisirpusios kaip vyšnios – ir lūpos tokios pat spalvos, ir jose tirpstančiai cigaretei suksis galva nuo jaudulio, o kai pasibaigs – tu ją tiesiog išmesi.
Aš žiūrėsiu į jas. Į kojas. Ir varvinsiu seilę. Važiuosiu jomis į beprotnamį. Ir tu sėdėsi už vairo.
Aš bučiuosiu jas ir tu kikensi, aš šnabždėsiu nepadorias eiles tavo šlaunims, blauzdoms, skriesiu kaip greitkeliu bučiniais barstydamas asfaltą.
Iš kojų bėgs kokosų sultys, ir išdykę kvapai pripildys saloną, tu nė kiek to neturėdama omeny sakysi, kad liaučiausi, o aš, be abejonės, net neketinsiu tavęs klausyti.
Spausi vis daugiau ir lekiant tolyn greitkeliu vis labiau tvinkčios tavo oda ir vis saldžiau bus prisiliesti lūpom, iki kol prie pat beprotnamio durų bučiuodamas valgysiu medų, tu nebe kikensi, o juoksies.
Pažiūrėsiu tau į akis. Paskęsiu jose. 
Pasibelsk – jos man sakys.
Ir aš visiškai paklusiu. Prispausiu tave prie jų, rankena nemaloniai remsis į stuburą, tu apsivysi mane rankomis ir mes bučiuosimės karštai kaip Vezuvijus, nusprendęs, kad velniop Pompėją, ir užvirs mūsų kraujas kaip lava, ir išspirsiu beprotnamio duris, ir mes krisim ant grindų, ir tu melsi dangų, kad nesibaigtų ši akimirka.
– Pasakyk, kad visa tai tikra, – paprašysiu tavęs.
– Visa tai tikra, – atsakysi nieko neklausus, žiūrėdama į mane sielą apnuoginančiu žvilgsniu, aš grimsiu į jas kaip į jūrą ir bangos palaidos mano pėdsakus.
Gulėsiu nuogas nakties vėsoje ir mane erzins ventiliatoriaus keliamas garsas, aidintis nuo palatos sienų.
Ar visa tai buvo tikra? – paklausiu tavęs ryte.
Ir tu atsakysi, kad taip, nes sakai viską, ką jie nori girdėti.
Tol, kol sumoka.
Aš atiduosiu tau visus savo banknotus, o tada tu išeisi. Tavo kojos blizgės saulėje, prisirpusios kaip vyšnios – ir lūpos tokios pat spalvos, ir jose tirpstančiai cigaretei suksis galva nuo jaudulio, o kai pasibaigs – tu ją tiesiog išmesi.
Pomidoras