Kokios gražios ąžuolo šakos,
Tarsi būtų ištiestos rankos
Virš beržų, žalių eglių iškeltos,
Pasiruošusios sveikinti Dangų.
 
Sveikint Tą, kur į Žemę ateina
Vesti žmogų į meilę, į šviesą,
Ištaisyt jo kelionėje klaidą,
Lygų kelią pas Tėvą nutiesti.
 
Lai sakys, kad čia tiktai sniegas,
Tik žiema ir jos geliantis šaltis.
Laiko ratas — amžinas žiedas,
Medžių rūbą kas metai taip keičia.
 
Laimingesnis tik tas, kuris tiki,
Kad ne veltui taip ąžuolas puošias,
Bus naktis ypatinga šį sykį,
Kūdikėlį sutikt ir tu ruoškis.