Prie sodelio žibintų trijų,
Pirmo sniego gražiai apsnigtų,
Pastovėsiu ir aš. Gal kepurę
Man uždės ant galvos dangus purią.
 
Lengvos snaigės, kaip tylūs laiškai,
Ne akim, širdimi juos skaitai.
Dar diena, dar kita ir Žvaigždė
Nuostabia viltimi suspindės.
 
Žaliaskarės eglutės šaka,
Margaspaviais žaislais papuošta,
Prie savęs mažą, seną vilios
Paieškoti po ja dovanos.
 
Bus Kalėdos, bus Šventos Kalėdos,
Tai dėl jų Žemė puošias ir rėdos,
Tai dėl jų net pavargęs žmogus,
Viltimi, laukimu bus šviesus.
 
Leidžias snaigės ir tirpsta  ant rankų,
Prausia veidą, šešėlį jo tamsų,
Kad nušvisčiau lyg sodo žibintas,
Žiemos rūbais baltais padabintas.