Priprasi, kad esu,
Taip pat, kaip prie rudens žvarbos,
Prie lapkričio tamsos, kai neria jis į gruodį,
Nes būsi persisotinęs ramia slinktim,
Vienok,
Tada į tylą bus sukritę čežesiai, atodūsiai ir žodžiai.
Na, o kol kas atrodo visko net per daug,
Štai lašas pertekliaus nesuvaldytas kupa.
Kai viskas įprasta,
Kam prisišliet, kam glaust?
Kam antspauduot glamonėm ir kam laimint lūpom?
Edvės miglotos vis daugyn, platyn, gilyn,
Kol siluetas įprastas paskęsta.
Atsibundi.
Mes kaip žiemos šalna žili,
O varnos taikosi atminimus sulesti.