Nei žvaigždės, nei mažiausio šviesos spindulėlio.
Už manęs tik naktis.
Vienumoj gal paliksiu stovėt, kaip stovėjęs...
Kas apglėbs — paslaptis.
 
Migloje gal ištirpsiu ir nusėsiu palaukėj
Ant palinkusios smilgos.
Nors žinau — ne manęs ji linguodama laukė,
Buvo ryto rasos pasiilgus.
 
Buvo naktys gegužio, buvo naktys rugpjūčio,
Buvo kvepiantis liepos medus.
Gi nūnai — tokios ilgos stūkso rūškanos gruodžio,
Apkabinę šaltai per pečius.
 
Vietoj draugo — laiko upėj nuskendęs laukimas...
Už manęs tik naktis.
Jam dėkosiu, dar vieną brėkštančią dieną pažinęs,  
Jei ištvers, nepaliks.