Įsivaizduoju, kad miglos maiše
Turiu surasti juodą klampų dugną
Ir ten pasėti kibirkštį liepsnojančių jausmų,
Kol paukštiškos fanfaros tyli ir perkūno būgnai,
Kol ilgesys nedrįsta būt geismu.
Aš laukiu taip, kaip kantriai laukia žemė
Ir šilto spindulio, ir glostančio lietaus.
Tai nesikeičia net kai mes pasenę,
Kada patyrę nuoskaudų jau daug.
Tikiu sulaukti visko, kas mums lemta,
Bus ir džiaugsmingų, ir sunkių dienų.
Sulos nesuturi membranos, oda, lentos,
Kai tvinksniai ošia Lauki? Ateinu.