Trauka

Aš kartais praregiu, 
Kad savo buvimu varžau tave,
Užuot išskridęs, tu tupi,
Užmiršęs, kur dangus, nes prirakina žemė.
Tai trunka tol, kol tu mane it aklą pasišovęs vest.
Ar ne tikėjimas, viltis ir meilė  mūsų laisvę lemia?
Tada tirpstu ir lydaus,
Susigeriu tarp grumstų, išnykstu.
Gali sau eit,
Kur tik širdis tavoji geidžia.
Dabar kur būti ir ką veikti jau renkiesi tu,
Tačiau tu niekur neskrendi –
Klausaisi tvinksniuos aido
Anei į ką nepanašių tirpimo kliokesių,
Švokštimo, aimanų ir nevalingo riksmo.
Tu vėl dairaisi, ar šalia esu,
Lyg būčiau tavo skrydžio galutinis tikslas.
Nijolena