Kada išneš
Ilgai tylėjai, drąsinai save,
Kitų džiaugsmu bandei kvėpuoti,
Bet spurda žodžiai, vangūs laukime,
Gūdu. Šiltai
gyvent neduota.
Ramybės šliūkšteli banga, kai kam
Pasaulis patiestas po kojom.
Kraujuoji vėl, o būti sužeistam
Žiauru, kai
hienų nestokojam.
Šakalai kiauksi, grobio tyko vis,
Tik atsipūsk, užmiršk budrumą
Ir pasijusi lyg krante žuvis,
Pristigus oro,
be svarbumo.
Ar kas įmes į vandenį tave,
O gal paspirs tolyn į žvyrą,
Lyg slinktumei judria gatve,
Vis užkliūvi, kai
rankos svyra.
Ir stop! Kantrybė tąsyk – prabanga,
Sunku neklupti užkabintam.
Perkūnas trinkteli kažkur staiga,
Žybt akyse
rūkų žibintai.
Rūkų žibintai – prošvaistė trumpam,
Kai sąžinė vos kibirkščiuoja.
Ramybė, sakote, ateis viskam,
Kada išneš
į priekį kojom.