Lapai nuo medžių nukritę,
aplink pilka tuštuma –            
mintys paskendę liūdesyje
ilgos naktys – klaiki vienuma...
Nepakeisi beprasmės aplinkos,
nors ir gėrį skleisi, esi apgaubta 
rudens paliktos pilkumos.
Lieki su skausmu, ateitimi miglota,
liūdesiu dėl dabarties, Tėvynės
vizija svajota ir bedvasiais
žmonėmis iš praeities...
Ilgos, tamsios naktys slinks iš lėto,
laikrodžio rodyklė skubės,
lauksi pavasario saulėto –
nejučiomis ašara nuriedės...
Skambės galingi varpo dūžiai,
traukinio ratai bildės kasnakt,
kokie bebūtų gyvenimo lūžiai,
nieko neturi – nebijai netekt!

1994 m.