Nutolsta metai tarsi kelias slepiasi už miško,
lyg saulė panardina spindulį giliai
į šaltą vandens gelmę, lyg paukštis mosteli sparnais.
Nutolsta metai, tarsi išvažiuoja traukiniais,
jie nesugrįš, nors šauktum kiek turi jėgų,
nors ir lakštingala pragystum dievišku balsu.
Jie neišgirs, nusėdo dulkės įmintų pėdų,
ir vėl tylu, lyg niekur nieko, tarsi laivai
pradingo horizonte tarp pilkų rūkų,
žuvėdrų klyksmas virš šaltų bangų
ir vėjas glosto kranto smėlį. O laikas stumia vis tolyn,
tarsi paukščius vėjuotą dieną vis nežinoma kryptim.
Ir vėl tu laiką praganei, rutinoje paskendęs
nenuplovei kažkam kojų, gal šypseną veide užrakinai
ar pagailėjai gero žodžio.
Ant žaliaskarės vėl suspindo ilgesys,
kai pažvelgei į praeities žaisliuką,
nusivalei sudrėkusias akis, tarsi jame apsigyveno tai,
ko šiandien taip pritrūko...

2018-12-12