Migla, tamsa neprasimerkiančių dienų
Tarytum celė išmokina melstis.
Kai saugau kūną, ar aš gyvenu?
Jaučiu kaip niekad – aukštas EGO slenkstis
Ir aštrūs dantys, ir ilgi spygliai,
Ir stora oda, ir nuodingos liaukos.
Turi praryti masalą labai labai giliai – 
Tas, kas su žvynais geba plaukt, ne šaukti.
Šešėlių triumfas, kai tirštyn tamsa,
Kol be liepsnos karūnų styro žvakių dagtys.
Neišsiduodu, ar esu visa, 
Kada tu trauki į besapnę naktį,
O ji netirpsta tarsi užkeikta,
Net ir tada, kai kontūrai ryškėja.
Aš už tave meldžiuos, ne už kažką – 
Už tą pavidalą, save pats kurs dėvėjo.
Uoslė numirus įprastiems kvapams,
Atspėju įpročius lyg skaičiusi iš delno.
Meldžiu šviesos, nors reikia jos ne man –
Tam, kuris krisdamas sapnuoja, jog dar skrenda.