Nepriekaištauki už liūdnus žodžius –
Rudens migla mintis, jausmus užklosto
Ir glėbio ankštys, baigiančios uždžiūt,
Prarado trauką būt klajūnų uostu.
Dar niekad nežeidė taip spengianti tyla
Ir negraudino vienišystės dykros.
Taip, mano kalbos – gyžtanti sula,
Kai viskas laikina, trapu ir nebetikra.
Zirziu dėl to, kad paniškai bijau,
Jog savo juslėmis tavęs nebepažinsiu,
Kai už langų tamsiau, tamsiau, tamsiau,
Kai čeža snaigės it atsargūs žingsniai,
Bet kas ateina, aš nebematau,
Ne langas – žvilgsnis šerkšno raštais anka.
Tik vienas priesakas, malda, skirtoji tau – 
Paduok man ranką, duok dabar man ranką.