Ak tie metai pavasarių potvyniais plaukę,
nužydėję ramunių laukuos,
gaudę vėją lankoj, kada vasaros šaukė,
kritę lapais rudens tuštumoj.
Ak tie metai lyg paukščiai išskridę
ir negrįžę pavasario laukt.
Ant garuojančių dirvų ražienom pravirkę,
žiemos gruodui sukausčius numirt.
Ak tos dienos ir saldžios, ir karčios,
ir beskonės, kai cukraus nėra,
ir minutės lyg grūdas aguonos,
išbyrėję su vėjo daina.
Ak tas vėjas ir glostęs, ir guodęs,
kiek aprimęs, juk metai ne tie,
nešęs debesis baltus ir juodus
iškeliavusių metų gatve.
Saulė teka kasryt tarsi upė gyvenimo plaukia,
nesustoja pirmyn, vis pirmyn, tarsi kelio gale
kažkas šaukia ir šaukia, akys toliuos paklydę
neleis atsakyt.

2018-10-02