Saulė  gausiai žėrė  sidabrą,
Upės vandenys tvisko džiaugsmu,
Išsipusčiusios  bangos šnarėjo,
Džiaugės savo nauju drabužiu.
 
Šį nuostabų gamtos spektaklį
Puošė gulbės jo buvime,
Ir pakilę žaidė su saule,
Sidabrine upės tėkme.
 
Atsisėdęs upės pakrantėj
Tyliai žvelgė liūdnas žmogus,
Kas jam  širdį šitaip suspaudė,
Koksai sielvartas slėgė pečius.
 
Ir pakilęs lėtai nuėjo,
Lyg šešėlis pradingo staiga,
Šitas grožis jį slėgė ir žeidė,
Vienas liko su savo bėda.